EN
Parkas "Vilnoja"


Autoriai > Tarejeva Ieva

2017 m. surengta paroda "Sintetinis organiškumas" - tai pirmoji personalinė menininkės Ievos Tarejevos paroda. Pasirinkdama tapybą kaip šiuo metu vieną priimtiniausių raiškos priemonių, autorė analizuoja jai aktualias temas: aplinkos ir ypač kūno estetizavimą, fiziologinę atmintį, kūno laikinumą. Šiais metais pabaigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje, monumentaliosios tapybos katedroje, ir praėjusiais metais prisijungusi prie "Butoh" šokio trupės "Okarukas" Ieva Tarejeva parodoje pristatys įgytus įgūdžius ir sukauptus apmąstymus.

Autorė apie parodą: "Kol plaukai ant galvos - mums gražu, o kai išslenka- šlykštu, tas pats su dantimis, nagais ir kūno skysčiais.

Kiek iškrypęs yra kūno estetizavimas?

Kas yra žmogaus esmė, kai išskaidai kūniškas asociacijas? Maždaug tai bus svarbu eksponuojamuose kūriniuose.

Tapydama mastau asociatyviai, reikšdamasi per paviršius. Paveikslas virsta kūnu, kūnas virsta augalu, išsilieja ir kuria erdvę pačiam sau egzistuoti. Daug dėmesio skiriu eksperimentams, sluoksnis po sluoksnio auginu sintetinį organiškumą, kuriame galimas kiekvieno stebėtojo atspindys.

Paveikslo kūnas tampa pojūčiais juntamas reginys.

Pažadina stebinčių kūnų atmintį.

Žmogus. Gyvūnas. Vabzdys. Augalas.

Mėsa. Oda. Kaulas. Audinys. Skysčiai.

Jungtys.

Taip apibūdinčiau darbus, jeigu reikėtų keletu žodžių."

***

Kokius jausmus tau kelia tavo šlapimas? O seilės? Ką galvoji apie savo ausų sierą? Tikriausiai, dabar tavo veidas bent šiek tiek susiraukė. Tačiau, ar kada pagalvojai, jog visa tai tavo kūnas? Kodėl su šleikštuliu iš vonios trauki savo plaukus? Tai, kas ką tik buvo tavo dalis. Gal tavo siela dar tik jaukinasi kūną... Turbūt ne apie tokią meilę sau postringauja laimingo gyvenimo mokytojai. Tačiau, ar ne tokia ji ir turėtų būti?

Šiuos kūno estetizavimo, fiziologinės atminties ir kūno laikinumo klausimus savo pirmojoje personalinėje parodoje „Sintetinis organiškumas" kelia menininkė Ieva Tarejeva. Pasirinkdama tapybą, kaip vieną priimtiniausių raiškos priemonių, Ieva analizuoja jai aktualias temas tapydama išskirtine „reljefine" technika.

Kokia pagrindinė parodos „Sintetinis organiškumas" idėja?

Parodos darbais analizuoju žmogų ir jo fiziologiją. Provokuoju žiūrovą vaizduodama kūną galbūt ne visiems priimtinu kampu. Mano nuomone, žmogus pats sau visais laikais buvo ir išliks paslaptingas, todėl ir įdomus.

Ką šioje parodoje simbolizuoja kūnas?

Jis yra parodos esmė. Per kūną aš analizuoju laiką ir laikinumą, erdvės santykį su kūnu bei vieną iš aktualiausių temų - kūno estetizavimą. Jeigu kūnas yra sielos namai, man įdomu, ar siela apsigyvendama kūne jį prisijaukina. Aišku, viskas sudėtingėja šių dienų kontekste.

Kūnas yra labai išraiškingas - daug pasako apie žmogaus gyvenimo būdą, kokybę, įpročius ir patirtis. Kūno kalba - viena iš komunikacinių formų, kurią sunkiausia kontroliuoti, todėl tai yra nuoširdžiausia bendravimo išraiška. Paversdama paveikslus kūnais, aš siekiu, kad žiūrovo ir paveikslo dialogas būtų kuo nuoširdesnis, kad paveikslo kūnas bendrautų su žiūrovo kūnu.

Kodėl pavadinimas „Sintetinis organiškumas"?

Nes eksperimentuodama su sintetinėmis medžiagomis, dažais ir įvairiais pigmentais, bandau išgauti paviršius, spalvas ir faktūras, artimas fiziologiniams dariniams.

Kas tau yra kūno estetika?

Jeigu klausiate, koks kūnas man atrodo estetiškas, tai atsakymas trumpas - sveikas. Tačiau šiuo požiūriu dažnai pagaunu save momentuose, kai į galvą lenda tam tikri standartizavimai iš aplinkos, tam tikri reikalavimai. ypač nemažai su tokiais susiduriu būdama moterimi.

Kūno estetikoje įžvelgiu ir kitą pusę - toliau nuo sociumo, arčiau kiekvieno individo. Dažnai susimąstau apie tai, kodėl dalys, kurios atsiskiria nuo kūno, pvz.: oda, plaukai, dantys ir t. t., kelia šleikštulį ar kitus atgrasius jausmus. Spėju, kad tai, ką kūnas „pameta", tampa negyva ir turi tiesioginę sąsają su mirtimi. Mirties buvimas šalia, ypač Vakarų kultūroje, yra sunkiai priimamas.

Ką prieš einant į parodą reikėtų žinoti žiūrovui?

Tai, kad paveikslai tapyti su meile žmogaus kūnui, nors žiūrint į kai kuriuos darbus, gali atrodyti priešingai.

Tekstas: Eglė Nešukaitytė

Menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė apie Ievos T. kūrinius:

Tačiau vienas svarbus elementas išlieka - tai „kūnas", kuris nėra tiesiog „pavaizduojamas" jį nutapant plokštumoje, drobės paviršiuje, bet yra betarpiškai su juo suaugęs, tarsi dar tebesiformuojantis ir gyvas, nes skirtingai pamatomas priklausomai nuo rakurso ir apšvietimo.

 

 

Autoriaus nuotraukos nėra.

Darbai