EN
Parkas "Vilnoja"


Autoriai > Šleivytė Veronika

Veronika Šleivytė (1906 m. gruodžio 6 d. Antašavoje, Vabalninko valsčius - 1998 m. balandžio 21 d. Kaune, palaidota Antašavos kapinėse) - Lietuvos dailininkė, tapytoja, grafikė, fotografė. Gimė bežemių valstiečių, daugiavaikėje kalvio šeimoje, Antašavos miestelyje. Didžiulei Šleivių šeimai gyvenimas buvo nelengvas. Kai Veronikai suėjo ketveri metai, tėvas Jonas Šleivys trobą perkėlė iš Antašavos miestelio į Viktariškių kaimą.

Nuo vaikystės tarnavo ūkininkams ir svajojo tapti menininke arba piešimo mokytoja. Baigė pradinę mokyklą ir, nors šeima neturėjo lėšų ir tėvas prieštaravo, pradėjo mokytis Kupiškio gimnazijoje. 1923 m. baigė keturias Kupiškio progimnazijos klases, tais pačiais metais kartu su Kadarų kaimo (Papilio valsčius, Biržų apskritis) valstiečiais suorganizavo mokyklą, taip pat - kursus suaugusiesiems. Kadangi mokyklos neparėmė valdžia, dirbo tiesiog už maistą - ją pakaitomis maitindavo vaikų tėvai (būsimajai dailininkei tuo metu tebuvo 17 m.). Čia mokytoja dirbo iki 1924 m.

Didžiulio užsispyrimo vedina, 1924-1934 m. mokėsi Kauno meno mokykloje ir ją baigė, įgydama dailininkės-grafikės ir mokytojos specialybę. Per tą laiką ir vėliau (1927-1940 m.) dirbo Žemės ūkio ministerijos (Kaune) braižytoja, nes turėjo pati save išlaikyti. Tokiu būdu susigadino sveikatą ir ilgai gydėsi. 1933 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje Kaune.

Baigusi studijas 1934-1938 m. dirbo piešimo mokytoja katalikiškoje Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų mokykloje. Atleista už tai, kad į viešumą iškėlė našlaičių mokinių skurdą, jų patiriamas skriaudas. Tuomet dirbo Moterų globos komiteto amatų mokykloje. Kai ištrūkdavo nuo miesto šurmulio, grįždavo į gimtąjį Viktariškių kaimą bei netoliese esantį Antašavos miestelį, kur buvo labai laukiama ne tik vyresniųjų bendruomenės narių, bet ir smalsių vaikų. Mėgo dainuoti ir klausytis liaudies dainų.

Nuo 1937 m. dalyvavo Lietuvos dailininkių rengiamose parodose, buvo aktyvi fotografijos mėgėjų konkursų dalyvė. 1938-1940 m. buvo Lietuvos moterų dailininkių draugijos, kurią pati ir įkūrė, pirmininke. Įgyvendindama seną savo svajonę pakeliauti po pasaulį ir pasisemti meno paslapčių, 1939 m. lankėsi Italijos, Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos meno galerijose, domėjosi tapybos ir skulptūros darbais. Tai padėjo jai geriau perprasti žmogaus anatomijos subtilybes, kurias netrukus pritaikė savo grafikos darbuose.

Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, nuo 1940 m. buvo paskirta tos pačios „Vaikelio Jėzaus draugijos" amatų mokyklos direktore ir ja dirbo iki 1946 m. (ši mokykla keitė pavadinimus: 1940-1941 m. Kauno 5-oji amatų mokykla; 1941-1943 m. Kauno 1-oji Valstybinė amatų mokykla; 1944-1946 m. 11-oji Valstybinė amatų mokykla).

Antrojo pasaulinio karo metais dailininkės asmenybe ir buvusia veikla susidomėjo vokiečių saugumo institucijos. Šleivytė buvo tardoma, ištremta į Kelmę, iš kur turėjo būti išvežta darbams į Vokietiją. Iš ten jai pavyko pabėgti į Kazlų Rūdą, kur gyveno besislapstydama.

1946 m. atsisakiusi darbo atsidėjo kūrybai. Negaudama lėšų, kurį laiką sunkiai vertėsi, buvo remiama Viktariškių kaime gyvenančių artimųjų. Per tą laiką toliau kūrė, tvarkė savo darbus. Pagerėjus finansinei būklei, aplankė Maskvos, Leningrado, Kijevo, Talino ir Rygos muziejus, kur toliau sėmėsi patirties.

1960 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. 1984 m. jai suteiktas Kupiškio rajono garbės pilietės vardas. Šleivytė buvo kviečiama į Kupiškio rajono meno ir sporto šventes, susitikimus. 1985 m. dailininkei suteiktas Garbės kolūkietės vardas, 1986 m. - Lietuvos SSR nusipelniusios kultūros veikėjos Garbės vardas.

Autoriaus nuotraukos nėra.

Darbai