EN
Parkas "Vilnoja"


Autoriai > Mieželaitis Eduardas

Eduardas Mieželaitis (1919 m. spalio 3 d. Kareiviškyje, Stačiūnų valsčius, Joniškio apskritis - 1997 m. birželio 6 d. Vilniuje) - Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, komjaunimo bei partinis veikėjas.1923 m. su tėvais persikėlė į Kauną. 1931-1935 m. mokėsi Kauno IV progimnazijoje, vėliau Kauno III gimnazijoje. 1935 m. įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją. 1939-1940 m. Vytauto Didžiojo universitete ir 1940-1941 m. Vilniaus universitete studijavo teisę.

1940 m. išrinktas LKJS CK nariu. 1940-1941 m. laikraščio „Komjaunimo tiesa" redaktorius. Per SSRS-Vokietijos karą pasitraukė į Rusiją, dirbo Nikolsko (Penzos sritis) stiklo fabrike. 1941-1944 m. 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos karo korespondentas. 1943-1946 m. LLKJS CK sekretorius. 1946 m. žurnalo „Jaunimo gretos" redaktorius, vėliau dirbo žurnalo „Žvaigždutė" redakcijoje, Valstybinėje politinės ir grožinės literatūros leidykloje. Nuo 1951 m. dirbo vien literatūrinį darbą. 1954-1959 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1959-1970 m. pirmininkas.

1960-1989 m. LKP CK narys. 1955-1963 m. ir 1975-1989 m. LSSR AT deputatas, 1975-1989 m. LSSR AT Prezidiumo pirmininko pavaduotojas. 1962-1970 m. SSRS AT deputatas. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Kūryboje siekė modernizuoti lietuvių lyriką. Pirmuose poezijos rinkiniuose „Lyrika", „Tėviškės vėjas" karo patirtis išsakoma ketvirto dešimtmečio neoromantinės poezijos stiliumi. Šio dešimtmečio kultūra (temos, poetika, meno filosofija, kalba) visam laikui tapo svarbiausiu jo kūrybos bruožu, poezijos modernizavimo pagrindu ir pavyzdžiu - iš jo perėmė dainingas intonacijas, liaudies dainų stilizaciją, romantines nuostatas, polinkį į pasaką, mitą, naivumo ir artistiškumo dermę. 1946 m. visuotiniame Lietuvos rašytojų susirinkime jo poezija sukritikuota kaip neidėjiška; po to kelerius metus beveik jis nekūrė, vertėjavo.

Eilėraščių rinkiniuose „Pakilusi žemė", „Dainų išausiu margą raštą", „Broliška poema" (LSSR valstybinė premija, 1957 m., 1960 m., inscenizacija pastatyta 1958 m.) vaizduojama pokario statybos, deklaruojama tautų draugystė. Jo eilėraščių rinktinė „Mano lakštingala" įtvirtino lyrizmą ir turėjo įtakos jaunajai poetų kartai. Eilėraščių rinkiniuose „Svetimi akmenys", „Žvaigždžių papėdė", į kurį įėjo ciklas „Žmogus", (atskira knyga išleistas 1962 m., Lenino premija) išryškėjo pagrindinė jo kūrybos nuostata - renesansinis požiūris į žmogų įvairių epochų, socialinių kontrastų fone, poetizuojama pasaulio tvarka ir grožis, žmogaus gyvybingumas ir kūrybiškumas. Abstrahuotas ir hiperbolizuolas žmogaus paveikslas, atskleidžiantis sąsajas su kosmoso užkariavimu, tapo oficialia tarybų valdžios ideologinės programos iliustracija. Šio laikotarpio poezija intelektuali, filosofinė (abstraktus žodynas, žodžio virtimas sąvoka), bet pernelyg optimistinė pasaulėjauta, manifestinis stilius gožia gilesnę mintį.

Eilėraščių rinkiniuose „Lyriniai etiudai", „Naktiniai drugiai", „Montažai", „Horizontai", „Antakalnio barokas", „Iliuzijos bokštas" plėtojamos tos pačios temos, kartu bandant kritiškai pažvelgti į žmogaus prigimtį ir vaidmenį žmonijos istorijoje. Svarstymai pateikiami įvairialype forma: poetine publicistika, esė, jubiliejiniu straipsniu, dienoraščiu, laišku, autobiografiniu etiudu, stilizuota liaudies daina, ciklu ir trumpu eilėraščiu, balade, sonetu. Šešto-septinto dešimtmečio lyrika laisvinama iš kanono, plečiamos jos ribos. Jo poezijai būdingos deklaratyvios antinomijos, naivokos emocijos, tribūniškas stilius atitinka šešto-septinto dešimtmečio sovietinės poezijos bendrąsias tendencijas. Poetiniam mąstymui įtakos turėjo muzika ir dailė. Jis atnaujino XX a. pradžios literatūrinių srovių (futurizmas, dadaizmas, imažinizmas) vizualų figūrinį ir į kalbinius žaidimus orientuotą eilėraštį (eiliavimų įvairovė, garsinės ir vaizdinės asociacijos, rimavimo žaismė).

Poetinės publicistikos knygose „Saulė gintare", „Duona ir žodis", „Čia Lietuva" pateikta apmąstymų Lietuvos kultūros, literatūros ir ryškiausių jos asmenybių tema. Knygose vaikams „Aš jau ne pipiras", „Kuo būti", „Zuikis puikis", „Čyru vyru", „Ką sakė obelėlė", „Lineliai", „Miško pasaka" atsispindi skaidrus, paprastas santykis su gamta.

Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu jis taisė, pildė ankstesnius rinkinius, rengė naujus leidimus, naujai juos komponavo. Eilėraščių rinkiniuose „Posiskriptumai", „Gnomos", „Laida", „Consonetai Helenai", „Mažoji lyra", mažųjų poemų rinkinyje „Saulės vėjas", poemoje „Mitai" labiau išgrynintas žanras. Dar išleista jo poezijos rinktinė „Mano lyra" (LSSR valstybinė premija), lyrinės esė knyga „Mūza ir upėtakis", autobiografinė esė „Nereikalingas žmogus. Akcentai". Jo poezija išversta į daugiau kaip 20 kalbų. Tarp jo verstų poetų kūrinių Michailas Lermontovas, Vladimiras Majakovskis, Samuilas Maršakas, Adomas Mickevičius, Aleksandras Puškinas ir kiti.

Eilėraščių ciklo „Žmogus" motyvais sukurtas V. Salmanovo baletas, pastatytas 1966 m., Eduardo Balsio ir Juliaus Juzeliūno muzikos kūriniai, poezijos ir eseistikos knygos „Duona ir žodis" motyvais - poezijos spektaklis „Gintaro paukštė" (1966 m.), kelių lyrikos knygų motyvais - spektaklis „Giliausiam šuliny įžvelki dangų" (1980 m.). Apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Mano rankos" (1978 m., rež. Linas Lazėnas)

 

 

Autoriaus nuotraukos nėra.

Darbai