Nuo pat aštuntojo dešimtmečio pabaigos lietuvių dailės kontekste tapytojas Raimundas Sližys egzistavo kaip išskirtinė figūra. Skirtingai nuo daugelio tapytojų, jo teptuko objektu buvo socialinė miesto erdvė - tai žavėjo bei kartu trikdė dailės kritikus, nebegalėjusius taikyti populiarių romantizuotų "dvasios - tautos - kaimo" raiškos grandine besiremiančių interpretacijų. žinoma, Lietuvos dailės istorijoje šiuo atžvilgiu Sližys nebuvo nei pirmas, nei paskutinis. Tačiau buvo tikrai ypatingas.
1952 m. gimęs tapytojas, 1976 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, nuo 1980 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Subtili, pasižyminti gera technologija (dailininkas ilgą laiką dirbo restauratoriumi) tapyba buvo populiari: iki 1995 m. Sližys surengė 9 personalines parodas, jo kūriniai puošė virš 60-ties grupinių parodų ekspozicijas. Tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Iš esmės panašia biografija galėtų pasigirti bet kuris žymesnis Sližio kartos dailininkas. Tačiau iš pažiūros įprastinėje kūrybos legitimizacijos formoje glūdintis turinys nėra toks jau įprastinis.
Tobulai salsva spalvų harmonija, sklandus minkštų formų tirpimas dekoratyviame arba visiškai abstrakčiame fone, prabangaus klimtiško ažūro detalės it aštriu lakuotu nagu perdrėskia ir sukreša lyg rūkas ant drobės nusėdusiame daže. Virtuoziškas, bet švelnus potėpis, figūros bei plokštumos komponuojamos su japonišku rafinuotumu. Štai tokia Sližio formali raiška.
Daugelis kritikų Sližį gyrė už modernistinį nesitaikstymą su miesčioniškumu, už ironiją. Nesunku pastebėti, kad tai greičiau siužeto, negu formos nuopelnas. Prieš jus pūpso aptukusios plikės, blyksteli smailiakulnis batelis, bejėgiškai mataruoja neišsivystę čiuptuvai, oranžiniu dūmu smilksta purios garbanos, pasitinka "o" forma sudėtos lupytės ar arkliška šypsena. Prieš jus kapanojasi išpliurę ir bevalės būtybės, kaip taisyklė, nusukančios žvilgsnį nuo žiūrovo. Tapytojas iš tiesų su pasimėgavimu šaržuoja. Tačiau vargu ar Sližys išties imasi socialinio kritiko rolės ir eksploatuoja konkrečias ydas. Atvirkščiai, bereikšmis paradas (pavadinkime šitaip šią keistai suvaržytą publiką) vyksta vakuume, kur, regis, vienintele traukos jėga tampa estetizuojantis tapytojo žvilgsnis. Nesusilauksite jokių etinių /estetinių priekaištų ar nuorodų, tik akį malonina kaligrafiškai fiksuojami paviršiai.
Jo žavios, puošnios drobės puikiai dera aukštesnės vidutinės klasės interjeruose. Tai dar viena Sližio tapybos ypatybė, vertusi dailės kritikus laužyti galvas, bandant nubrėžti ribą tarp meno ir kičo. Sližys estetizuoja pačią kičo esmę - pasyvų mėgavimąsi tuo, kas yra gerai pažįstama (atpažįstama), nereikalaujantį jokių intelektualinių/estetinių/etinių pastangų. Šiuo atveju negali būti taikomi vertybiniai kriterijai, bandant iššifruoti perėjimą nuo kičo (patys Sližio kūriniai kaip suvokėjo objektai) prie "gero" meno (į kurį transformuojamas kičas kaip Sližio kūrybos objektas). Šitaip užsidaro ratas, ir pastangos atskirti kičą/meną nebetenka prasmės.